KAS ŽINOTINA APIE M.MONTESSORI METODĄ
M. Montessori teigė, kad svarbiausias periodas žmogaus gyvenime yra ne studijos universitete, bet periodas nuo gimimo iki 6 metų. Tai laikas, kai formuojasi žmogaus intelektas ir visa eilė psichinių gebėjimų. Nė viename kitame amžiuje vaikui taip stipriai nereikalinga tobula pagalba. Išnagrinėjęs tūkstančius tyrimų duomenų, Dr.Benjamin S.Bloom teigia, kad iki 4 metų žmogus išvysto 50 % savo brandaus intelekto, nuo 4 iki 8 metų dar 30 %. Tai rodo labai spartų intelekto augimo tempą ankstyvajame amžiuje ir galimą didžiulę aplinkos įtaką ankstyvojo amžiaus vaiko vystymesi.
“Žmogaus siela – tai nuostabus indas. Viskas, kas į jį patenka, virsta arba sveika ir kūrybinga, arba liguista ir griaunančia energija. Tatai priklauso nuo to, kaip ir kuo mes tą indą pripildome” (D. Petrutytė). M.Montessori buvo įsitikinusi, kad kitas žmogus nė vieno neišauklės, žmogus tai turi daryti pats arba to niekada nepadarys. Išsilavinęs žmogus mokymąsi tęsia ir toliau po ilgų metų praleistų mokykloje, universitete, nes jį skatina vidinis natūralus smalsumas ir meilė žinojimui.
Montesorinio ugdymo tikslas – ne apipilti vaiką faktais, pagal numatytus planus, bet vystyti jo paties natūralų norą pažinti ir lavėti. To siekiama dviem būdais: leidžiant kiekvienam vaikui patirti mokymosi džiaugsmą, pačiam pasirinkus veiklą ir padedant vaikui tobulinti jo natūralius gebėjimus taip, kad ateity jis maksimaliai galėtų panaudoti savo galias.
Kada pradėti lankyti montesorinę grupę. Vaikas gali pradėti lankyti Montesorinio ugdymo grupę nuo 2,5 – 4 metų. Tai priklauso nuo to kada jis gali patogiai ir saugiai jaustis tarp vaikų ir grupės aplinkoje. Veikla grupėje prasideda nuo paprasčiausių pratimų, kurių pagrindą sudaro vaikų mėgstama veikla - plovimas, skalbimas, valymas, pilstymas, rūšiavimas. Priemonės, kurias jis naudoja padeda susikaupti, koordinuoti judesius, būtinus sudėtingesnei veiklai kaip skaičiavimas, piešimas, karpymas ir kt. .
Sensityvieji periodai vaiko raidoje. Vienas iš M.Montessori pastebėjimų apie vaikų vystymosi ypatumus, kurį pagrindė šiuolaikiniai tyrinėjimai – sensityviųjų periodų svarba. Sensityvieji periodai - tai laiko tarpai vaiko raidoje, kai vaikas visa savo esybe intensyviai ima domėtis daiktais, reiškiniais aplinkoje, jų savybėmis ir tyrinėjimu. Jam lengviau išmokti tam tikrą įgūdį sensityviojo periodo metu, negu bet kuriuo kitu laiku jo gyvenime, pavyzdžiui laipioti, kalbėti, skaityti. “Iš pasąmonės gelmių ima kilti labai stipri emocija, kuri sužadina vaiko nuostabų kūrybinį veiklumą, glaudžiai susijusį su išoriniu pasauliu. Tuo būdu yra kuriamas sąmoningumas” (M.Montessori). Vadovaujantis šiuo teiginiu, montesoriniame ugdyme vaikui suteikiama laisvė pasirinkti individualią, jį tuo metu dominančią veiklą, atitinkančią jo vystymosi laikotarpį.
Kaip vaikai mokosi. M.Montessori vaiko protą lygino su kempine. Jis palaipsniui sugeria informaciją iš aplinkos. Tai akivaizdžiai pastebima, kai dviejų metų vaikas mokosi kalbėti be jokių formalių nurodymų ir be sąmoningų varginančių pastangų, kurias suaugęs įdeda , norėdamas išmokti užsienio kalbos. Informacijos priėmimas - natūrali mažo vaiko veikla, visus savo veiksmus ir jausmus sutelkianti aplinkos tyrinėjimui. Kadangi vaikas išlaiko gebėjimą mokytis absorbavimo būdu iki septynerių metų, jo patyrimą gali praturtinti aplinka, kurioje jis galėtų naudotis lavinamąja medžiaga, kaip pagrindine lavėjimo priemone .
Tyrimai patvirtino teoriją, kad mažas vaikas gali išmokti skaityti, skaičiuoti tokiu pat natūraliu būdu, kaip jis išmoksta vaikščioti ir kalbėti. Montesorinėje aplinkoje sudaromos galimybės vaikui tai daryti atitinkamais jo susidomėjimo ir pasirengimo momentais. M.Montessori visada pabrėždavo, kad vaikui ranka yra pagrindinė mokytoja. Norint išmokti, reikia susikaupimo, o susikaupti vaikui geriausia fiksuojant dėmesį į užduotį, kurią atlieka rankomis, todėl visa aplinka montesorinėse grupėse leidžia vaikui plėtoti turimus įgūdžius naudojant rankas.  
 M. MONTESSORI PEDAGOGINĖ SISTEMA
 Kolumbas atrado išorinį pasaulį, Montessori atrado dvasinį pasaulį vaiko sieloje. Tai buvo tikras atradimas, kai Amerika Kolumbui ar žemės trauka Niutonui. E.M.Standingas
 Vaikai ateina į pasaulį. Mes nežinome kas bus su jais, kuo jie taps. Tai lieka paslaptimi. Todėl jau gimus kūdikiui turėtume galvoti, kad gimė ŽMOGUS – darbininkas, žemdirbys, rašytojas, gydytojas, mokslininkas, o gal ir prezidentas. Reiktų svarstyti kaip vaikus turėtume sutikti, priimti, kad jie užaugtų dorais ir garbingais žmonėmis. Vaikams turėtume suteikti visa kas geriausia – pagarba, doras pavyzdys ir sudaryti sąlygas, kurios padėtų vaikui atlikti jam skirtą misiją – tapti ŽMOGUMI.
M.Montessori ugdymo sistema viena iš netradicinio ugdymo sistemų, kurioje žmogus suvokiamas kaip nedaloma visuma. M.Montessori teigia, kad auklėjimas tai pagalba gyvenimui. Jis turi prasidėti su pačiu gyvenimu, tai yra tada kai vaikas gimsta, todėl montesorinis ugdymas tai pagalba asmenybei, kad ji galėtų tobulėti ir pasiekti dvasinį nepriklausomumą.
Vaiko raidos laikotarpis nuo 0 iki 6 metų vadinamas “imlaus proto” laikotarpiu. Šiuo laiku svarbūs   du faktoriai – imlusis protas ir parengta aplinka. Vaiko tobulėjimui reikalinga specialiai parengta aplinka, kurioje jam paliekama laisvė pačiam lavėti, suvokti ir suprasti tai kas jam atrodo svarbiausia. Suaugęs žmogus - aktyvus aplinkos kūrėjas ir globėjas. Jis vaiką veikia per aplinką, sudarydamas iliuziją, kad vaikas viską atlieka pats.
M.Montessori sistema paremta reikalavimu “mokytis veikiant”, vadinasi vaikas:aplinkoje - aktyvus, užsiima ir veikia , įgydamas       pasitikėjimą savo jėgomis;siekia prasmingo tikslo veikdamas   su priemonėmis ir įvairiais daiktais;sukoncentruoja dėmesį be suaugusiojo įsikišimo, nes tai skatina       naudojama montesorinė medžiaga.    
Montesorinis auklėjimas tai nėra mokymas, kai parodomos ir taisomos klaidos bei duodami nurodymai. Tai auklėjimas, kai vaikui padedame suvokti ir suprasti supantį pasaulį, jo reiškinius, skatiname išmokti pasitikėti savimi, savo jėgomis, būti savarankišku , pajusti šalia esantį.
Mes, suaugę turėtume gerai pažinti savo vaikus, atidžiau pažvelgti į juos, matydami ir pripažindami jų individualumą, pajusdami jų poreikius, pagerbdami juos kaip sau lygius, nes , kaip teigė G.Serdžis, negalėsime auklėti tol, kol gerai nepažinsime savo  - vaiko.
MONTESORINIO AUKLĖJIMO TEORINIAI PAGRINDAI
M.Montessori požiūriu ugdymas - tai palankių sąlygų vaiko vystymuisi sudarymas, kuriose vaikas randa medžiagą ir paskatą   savarankiškam lavėjimui. Vienas iš palankiausių ir svarbiausių veiksnių auklėjime – lygiaverčiai vaiko ir suaugusiojo santykiai. Kad šie santykiai būtų konstruktyvūs ir teigiamai veiktų vaiko sielos plėtotę, suaugęs turi žinoti, kad psichologiniu atžvilgiu vaikas tokia pat asmenybė kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus, todėl jis turi susilaukti lygiai tokios pat pagarbos kaip ir suaugęs.
Vaiko gyvenimo tikslas augti ir augant formuoti žmogų, vadinasi šis tikslas – vidinis. Tai vienas ryškiausių vaiko asmenybės ypatumų. Todėl žmogaus formavimosi procese niekas vaiko negali pakeisti Jis pats tegali įdvasinti save , veikdamas išlavinti savo protą, jausmus, valią. Suaugęs tegali tik padėti , bet ne vaduoti jį.
Vaikas intuityviai išvysto tam tikrą savo veiklos pobūdį, kuris padeda tobulėti jo psichofizinėms funkcijoms . Vaiko gyvenimo ir veiklos sparta lėtesnė 4-5 kartus. Normaliai vaiko sielos plėtotei itin svarbu, kad toji sparta nebūtų greitinama. Prigimtinės spartos greitinimas blaško vaiko intelektą, skurdina išgyvenimus, stabdo raidą.
Svarbi vaiko ypatybė – sensityvieji periodai . Kaip kūnui padeda augti tam tikrų sekrecijos liaukų veikla, taip vaiko sielą ugdo tam tikras praeinantis jautrumas tai vienam, tai kitam dalykui (kalba, raštas, skaičiavimas). Išgyventi sensityvieji periodai nebepasikartoja per visą žmogaus gyvenimą. Vaikas turi optimaliai išnaudoti šiuos periodus tobulėjimui, todėl jam turi būti sudarytos kuo palankesnės sąlygos individualiai raidai. Tai įgyvendinti padeda montesorinė aplinka.
Montesorinę aplinką sudaro: gyvenimo praktikos pratimai – plovimas, šlavimas, pilstymas ir t.t., priemonės regos, klausos, lietimo, skonio, uoslės pojūčiams lavinti ir kalbos, matematikos, gamtos, geografijos, istorijos, meno priemonės. Veiksmas - vaiko gyvenimo dalis, todėl montesorinėje aplinkoje vyrauja judesių įvairovė, sudaranti sąlygas nešti, sukti, kelti ir kt. . M.Montessori pastebėjimu, tik tada vaiko gyvenimas būna normalus, kai jis ką nors sužino, išmoksta savo veiklumo dėka.
Požiūris į vaiko vaizduotę ir kūrybiškumą viena iš labiausia diskusijų sukelianti sritis . M. Montessori tvirtai laikėsi nuomonės, kad stiprią , lakią ir kūrybingą vaizduotę vaikas išplėtotos tada, jei iki 6 metų galės ramiai gyventi realiame pasaulyje, realiai veikdamas ir susidurdamas su realiais daiktais ir sprendimais. Pagrindinę įtaką vaiko vaizduotės plėtotei daro parengta aplinka, kurioje jis turi galimybę susidaryti tikslų pasaulio vaizdą, aktyviai veikdamas ir stebėdamas.
Vaikas ir suaugęs – lygiaverčiai partneriai . Suaugęs vaikui – patarėjas, padėjėjas, bet ne nurodytojas, įsakinėtojas. Auklėjime svarbiausia, kad Montesorinio ugdymo principai taptų vaiko gyvenimo būtinybe vaikų įstaigoje ir namuose. Tėvai ugdydami vaikus taip pat turėtų vadovautis tais pačiais principais.
 
MŪSŲ ISTORIJOS PUSLAPIAI
 Pirmoji montesorinio ugdymo grupė “Pušynėlio” darželyje įkurta 1992 metų rugsėjo mėnesį. Laikui bėgant, daugėjo norinčių lankyti šią grupę vaikų . Remiant švietimo skyriui ir talkinant tėvams , buvo suremontuotos ir sujungtos dviejų grupių patalpos. Po remonto susidarė galimybė naudotis didesnėmis patalpomis, į grupes priimti daugiau vaikų ir geriau įrengti ugdomąją aplinką. Nuo 1994 metų rugsėjo mėnesio “Pušynėlio” darželyje yra dvi montesorinio ugdymo grupės. 2012 metų rugsėjį , atsižvelgiant į tėvų pageidavimus dėl vaikų skaičiaus jungtinėje grupėje, patalpos atskirtos ir pradeda veikti dvi atskiros montesorinės grupės . Kiekvienoje grupėje dabar yra po 20 mišraus amžiaus vaikų.
Tėvų pageidavimu ir specialistų nukreipimu vaikams sudaromos sąlygos lankyti logopedo, psichologo, kūno korekcijos mankštos.
Montesorinis auklėjimas tai nėra mokymas, kai parodomos ir taisomos klaidos bei duodami nurodymai. Tai auklėjimas atsižvelgiant į vaiko spontanišką domėjimąsi, kurį nulemia vaiko raidos ypatumai . Tai auklėjimas, kai vaikui padedame : suvokti ir suprasti supantį pasaulį, jo reiškinius, išmokti pasitikėti savimi, savo jėgomis, tapti savarankišku , pajusti šalia esantį.
Montessori ugdymo sistema paremta reikalavimu “mokytis veikiant”, vadinasi vaikas: aplinkoje - aktyvus, užsiima ir veikia , įgydamas pasitikėjimą savo jėgomis; siekia prasmingo tikslo veikdamas   su priemonėmis ir įvairiais daiktais; sukoncentruoja dėmesį be suaugusiojo įsikišimo, nes tai skatina naudojama montesorinė medžiaga su kuria jis veikia. Dvasinių poreikių tenkinimas yra M.Montessori “paruoštos montesorinės aplinkos” tikslas. Aplinka kupina konkrečių daiktų, o ne abstrakčių idėjų arba teorijų apie grožį, tvarką, gėrį. Todėl vaikas, veikdamas su tam tikra medžiaga, pamažu skleidžiasi kaip asmenybė.